Popierius pasimeta. Excel’io failas pasensta. O žmogaus atmintis pavargsta.
Klinikos vis dar skęsta Excel lentelėse, popieriniuose sąrašuose ir atmintyje laikomoje informacijoje. Gydytojai spėlioja, ar planas patvirtintas. Koordinatoriai ieško el. laiškų. Pacientai klausia, nors jau buvo atsakyta.
Bet ar tikrai problema – pacientas? Gal problema ta, kad vis dar bandom dirbti be aiškios sistemos?
Kai planai klaidžioja tarp atminties, užrašų ir failų – niekas neturi pilno vaizdo. Gydytojas galvoja, kad planas jau išsiųstas. Koordinatorius nežino, ar pacientas jį matė. Vadovas mano, kad viskas veikia – kol pacientas nepaskambina trečią kartą su tuo pačiu klausimu, ar neatšaukia vizito.
Be bendros sistemos, kiekvienas dirba pagal save. O kai visi dirba atskirai, nelieka kam užtikrinti, kad viskas padaryta.
Smulkios spragos kaupiasi: pamirštas skambutis, neišsiųstas planas, painiava dėl eigos. Koordinatoriai kasdien gesina gaisrus, vietoj to, kad kurtų eigą. Gydytojai vėl tampa administratoriais – seka, primena, užtikrina.
Komanda dirba daug – bet ne visada kartu. Pacientai jaučia nenuoseklumą. Vadovai praranda kontrolę – o su ja ir pasitikėjimą.
Kai gydymo planas matomas visiems vienodai – atsiranda aiškumas. Gydytojas žino, kas suplanuota. Koordinatorius mato eigą realiu laiku. Pacientas gauna aiškų planą – su viskuo, ką reikia žinoti.
Nieko nebereikia spėlioti. Visi kalba ta pačia kalba. Ir komanda pradeda dirbti greičiau, darniau ir ramiau.
Kai planai tampa procesu, o ne improvizacija – atsiranda atsakomybė. Atsiranda aiškumas, kam ką perduoti, kada priminti, kaip sekti. Gydytojas gali koncentruotis į gydymą. Koordinatorius – į koordinavimą. Vadovas – į sprendimus ir į rezultatus.
Sistema nėra kontrolės priemonė. Ji – bendras pagrindas, nuo kurio visi gali dirbti savo darbą gerai.
