Be plano pacientas nežino, kas vyksta. Su kiekvienu sekančiu vizitu pacientas moka vis brangiau, nesuprantama už ką – galiausiai pacientas dingsta. Kaltas gydytojas? O gal neaiški sistema?
Klinikoje dirbanti gydytoja skyrė pacientui maksimalų dėmesį: atliko profesionalų gydymą, pasiūlė kelis galimus sprendimus ir stengėsi padaryti viską kokybiškai. Tačiau po kelių vizitų pacientas negrįžo. Vėliau paaiškėjo – jis nesuprato, kiek viskas kainuos, kiek dar vizitų laukia ir ar planas keisis. Gydymas buvo geras, bet pacientas jautėsi tarsi važiuotų be žemėlapio. Neturėdamas aiškumo – jis tiesiog pasitraukė.
Dauguma pacientų nebijo kainos – jie bijo nežinomybės. Kai pacientui aiškiai pateikiamas gydymo planas, jis žino, kur eina, kiek tai truks, kiek kainuos ir kodėl tai reikalinga. Kai to nėra, kiekvienas vizitas tampa „staigmena“: nauji mokėjimai, nauji terminai, nauji paaiškinimai. Tai kuria įtampą. Pacientas pradeda dvejoti, o galiausiai – tiesiog nebegrįžta. Aiškus gydymo planas veikia kaip pasitikėjimo tiltas tarp gydytojo ir paciento.
Pacientas, kuris nežino, kiek dar procedūrų laukia, koks tikslas ir kiek tai kainuos, jaučia neapibrėžtumą. Jis gali galvoti, kad yra mulkinamas, kad gydymas tęsiamas be aiškaus pagrindo, o pinigai „tirpsta“. Net jei gydytojas viską daro teisingai, pacientas, jausdamasis nesaugiai, gali nutraukti gydymą. Klinikos, kurios nekomunikuoja aiškiai, praranda pacientus ne dėl gydymo kokybės – o dėl informacijos trūkumo.
Gydymo planas – tai ne tik dokumentas. Tai įrankis, kuris suteikia pacientui saugumo jausmą, o gydytojui – aiškią eigą. Kai planas pateikiamas raštu ar skaitmeniniu būdu, jame aiškiai nurodyti etapai, kainos, terminai – pacientas jaučiasi įtrauktas į procesą. Tokios klinikos mato aiškų rezultatą: daugiau grįžtančių pacientų, mažiau abejonių, didesnį pasitikėjimą. Gydytojas gali koncentruotis į gydymą, o ne į kasdienį aiškinimą – „kiek dar vizitų reikės“.
